Kodėl Europa – pėsčiųjų rojus?
Jei kada nors svajojote apie tai, kad kelionė galėtų būti ne tik kelionė iš taško A į tašką B, bet kažkas daugiau – kažkas, kas palieka pėdsaką ne tik batų padose, bet ir širdyje – tuomet pėsčiųjų žygiai Europoje yra būtent tai, ko ieškote. Europa turi kažką ypatingo: čia senoviniai piligrimų keliai kertasi su moderniais turistų takais, kalnų viršūnės atsiveria į jūrą, o mažos kaimo sodybos siūlo nakvynę ten, kur niekada nesitikėtumėte jos rasti.
Žemyne yra daugiau nei 12 oficialių ilgųjų nuotolių maršrutų, žymimų raide „E” – nuo E1 iki E12. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Kiekviena šalis, kiekvienas regionas turi savo slaptus takus, vietinių mėgstamus kelius ir legendomis apipintus maršrutus, apie kuriuos turistų vadovai dažnai net neužsimena. Šiame straipsnyje kalbėsime tiek apie garsiausius, tiek apie tuos, kurie nusipelno daug daugiau dėmesio nei sulaukia.
Nesvarbu, ar esate pradedantysis žygeiviai, kuriam pirmasis didelis žygis – tai savaitgalio nuotykis su kuprine ant pečių, ar patyręs keliautojas, ieškantis naujo iššūkio – Europoje rasite maršrutą pagal save. Tereikia žinoti, kur ieškoti.
Camino de Santiago – kelias, kuris keičia žmones
Sunku kalbėti apie pėsčiųjų žygius Europoje nepaminėjus Camino de Santiago. Šis piligriminis kelias į Šventojo Jokūbo katedrą Santjago de Komposteloje Ispanijoje kasmet pritraukia šimtus tūkstančių žmonių iš viso pasaulio. Bet čia svarbu suprasti vieną dalyką: Camino nėra vienas kelias. Tai kelių dešimčių skirtingų maršrutų tinklas, ir kiekvienas iš jų turi savo charakterį, savo grožį ir savo iššūkius.
Populiariausias – Camino Francés, prancūziškasis kelias, prasidedantis Saint-Jean-Pied-de-Port Prancūzijoje ir einantis per Pirėnų kalnus į Ispaniją. Visas maršrutas – apie 780 kilometrų. Dauguma žmonių jį įveikia per 30–35 dienas. Tai nėra lengva, bet tai ir nėra tas kelias, kuriame žmonės dažniausiai pasiduoda – nes atmosfera čia tokia, kad ji tiesiog neša pirmyn.
Jei norite ko nors mažiau minios ir daugiau gamtos, išbandykite Camino Primitivo – seniausiąjį piligrimų kelią, einantį per Astūrijos kalnus. Jis trumpesnis (apie 320 km), bet fiziškai reiklesnis. Arba Camino Portugués – kelias iš Lisabonos ar Porto, kuris pastaruoju metu tampa vis populiaresnis dėl savo nuosaikumo ir nuostabių Atlanto pakrantės vaizdų.
Praktinis patarimas: Camino piligrimai naudoja specialų pasą – credencial, kurį antspauduoja kiekviename albergue (piligrimų nakvynės namuose) ar bažnyčioje. Surinktus antspaudus pateikus Santjago de Komposteloje, galima gauti Compostela – oficialų sertifikatą. Pasą galima įsigyti piligrimų asociacijose arba pirmajame albergue maršruto pradžioje.
Alpių didybė: Tour du Mont Blanc
Jei Camino yra sielos kelias, tai Tour du Mont Blanc – tai kūno ir akių šventė. Šis maršrutas apjuosia aukščiausią Alpių viršūnę – Mont Blanc (4808 m) – ir kerta trijų šalių sienas: Prancūzijos, Italijos ir Šveicarijos. Visas ratas – apie 170 kilometrų, vidutiniškai įveikiamas per 10–12 dienų.
Kas daro šį maršrutą ypatingą? Visų pirma – vaizdai. Kiekvieną dieną atsiveria kažkas naujo: ledynai, kalnų pievos, pilnos laukinių gėlių, senoviniai kalnų kaimeliai, kur laikas, atrodo, sustojęs prieš kelis šimtmečius. Antra – infrastruktūra. Maršrutas puikiai pažymėtas, o jo trasoje gausu refuges – kalnų prieglaudų, kuriose galima pernakvoti ir pavalgyti. Kai kurios iš jų – tikri kulinariniai atradimai.
Tačiau reikia būti sąžiningam: Tour du Mont Blanc nėra pradedantiesiems. Bendras aukščio skirtumas per visą maršrutą siekia apie 10 000 metrų – tiek kylant, tiek leidžiantis. Tai reiškia, kad kūnas turi būti paruoštas. Rekomenduojama prieš kelionę bent kelis mėnesius reguliariai vaikščioti su kuprine ir treniruotis kalnuotoje vietovėje.
Geriausi mėnesiai: liepa ir rugpjūtis. Birželis gali būti pernelyg šlapias, o rugsėjis – jau rizikuojate sutikti ankstyvą sniegą aukštuosiuose perėjose. Tačiau rugsėjo pradžia turi savo žavesį – minios išsiskirsto, o spalvos tampa ryškesnės.
Svarbu žinoti: Populiariausios prieglaudos – ypač Refuge du Goûter ir Refuge de la Croix du Bonhomme – turi būti rezervuotos iš anksto. Vasaros sezonu vietos išsiperka per kelias minutes po rezervacijos atidarymo. Kai kurios prieglaudos pradeda priimti rezervacijas jau sausio mėnesį.
Dolomitai ir Alta Via – Italijos slaptasis ginklas
Italija žinoma dėl daugelio dalykų – maisto, mados, istorijos – bet Dolomitų kalnai dažnai lieka šešėlyje, nors tai yra vienas gražiausių kalnų masyvų visame pasaulyje. UNESCO tai pripažino 2009 metais, įtraukdama Dolomitus į pasaulio paveldo sąrašą. Ir nenuostabu – šie kalkakmenio bokštai, šaunantys tiesiai į dangų, atrodo kaip iš kito pasaulio.
Dolomituose yra du pagrindiniai ilgieji maršrutai: Alta Via 1 ir Alta Via 2. Pirmasis – apie 120 kilometrų, einantis nuo Braies ežero iki Belluno. Antrasis – kiek ilgesnis ir techniškai sudėtingesnis, su keliais via ferrata (geležiniais kabliais ir laiptais aprūpintais uolų atkarpomis) atkarpomis.
Alta Via 1 yra puikus pasirinkimas tiems, kurie nori pamatyti Dolomitų grožį, bet nėra pasiruošę techniniam alpinizmui. Maršrutas eina per nuostabias Cortina d’Ampezzo apylinkes, pro Tre Cime di Lavaredo – tris ikonines uolų viršūnes, kurios yra bene fotografuojamiausia vieta visoje Italijoje.
Kalnų prieglaudos – rifugi – čia yra tikras malonumas. Italai net kalnuose nesutinka valgyti blogai, tad rifugiuose rasite tikrą itališką virtuvę: šviežius makaronus, vietinius sūrius, puikų vyną. Po sunkios dienos kalnuose tai yra tikra palaima.
Praktinis patarimas: Dolomituose labai svarbu stebėti orų prognozes. Popietinės audros čia – kasdienis reiškinys vasarą. Planuokite dienas taip, kad aukščiausius perėjus įveiktumėte iki vidurdienio, o po pietų jau būtumėte prieglaudoje arba žemiau medžių ribos.
Skandinavija: Kungsleden ir Trolltunga – šiaurės laukinė širdis
Jei ieškote tikros laukinės gamtos, kur galite eiti dienų dienas ir nesutikti nė vieno žmogaus – Skandinavija yra jūsų atsakymas. Švedijoje esantis Kungsleden (Karališkasis kelias) – vienas ilgiausių ir labiausiai atokių maršrutų Europoje. Visas kelias – apie 440 kilometrų, einantis per Laplandijos dykumą nuo Abisko iki Hemavano.
Kungsleden yra unikalus tuo, kad čia galioja allemansrätten – teisė laisvai judėti gamtoje. Tai reiškia, kad galite statyti palapinę beveik bet kur, žvejoti upėse, skinti uogas. Maršrute yra STF (Švedijos turistų asociacijos) prieglaudos, kuriose galima pernakvoti, tačiau daugelis žygeivių renkasi palapines dėl didesnės laisvės.
Norvegijoje tarp žygeivių labai populiarus Trolltunga maršrutas – 22 kilometrų kelionė į vieną ikonišką uolą, kyšančią virš Ringedalsvatnet ežero. Tai ne ilgasis maršrutas, bet vienos dienos žygis, kuris reikalauja rimto fizinio pasiruošimo – bendras aukščio skirtumas siekia apie 800 metrų. Vaizdas iš viršūnės – neapsakomas. Fotografija, kurią ten padarysite, greičiausiai taps jūsų mėgstamiausia per visą gyvenimą.
Tačiau Skandinavijoje reikia būti pasiruošus orams. Net vasarą temperatūra gali staiga nukristi, o lietus – tapti kelių dienų palydovu. Layering principas – kelių sluoksnių apranga – čia ne rekomendacija, o būtinybė. Merino vilnos apatiniai, fliso vidurinis sluoksnis ir vandeniui atspari striukė – tai minimalus komplektas.
Graikija ir Kreta: Samaria tarpeklis ir E4 maršrutas
Graikija pėsčiųjų žygiams? Daugelis nustemba išgirdę šį derinį – Graikija asocijuojasi su paplūdimiais, ouzo ir senovės griuvėsiais. Tačiau Graikija turi vieną iš įdomiausių pėsčiųjų infrastruktūrų Europoje, ypač Kretoje.
Samaria tarpeklis – 16 kilometrų ilgio tarpeklis Kretoje – yra vienas ilgiausių tarpeklių Europoje ir tikras gamtos stebuklas. Maršrutas prasideda 1200 metrų aukštyje ir leidžiasi žemyn iki Libijos jūros pakrantės. Siauriausias tarpeklio taškas – vadinamieji Sideros Portes (Geležiniai vartai) – tik 3 metrai pločio, o uolų sienos kyla iki 300 metrų aukščio.
Tarpeklis paprastai atidarytas nuo gegužės iki spalio pabaigos. Rekomenduojama pradėti kuo anksčiau ryte – ne tik dėl karščio, bet ir dėl to, kad vėliau dienos eigoje tarpeklyje susikaupia daug žmonių.
Kreta taip pat yra dalis E4 europos maršruto, einančio per visą salą iš rytų į vakarus – apie 320 kilometrų. Šis maršrutas yra mažiau žinomas, bet siūlo autentišką Kretos patirtį: vietiniai kaimai, kur turistai – retenybė, senoviniai venecijiški bokštai, laukiniai olivų sodai ir nuostabi Viduržemio jūros panorama.
Svarbus patarimas dėl karščio: Vasarą Graikijoje žygiai turi prasidėti anksti – idealiai iki 8 ryto. Nuo 11 iki 16 valandos geriau ilsėtis šešėlyje. Vandens atsargos – kritiškai svarbios. Nešiokitės mažiausiai 2–3 litrus ir papildykite atsargas kiekviename šaltinyje ar kaime.
Mažiau žinomi, bet nepamiršti: Slovėnija ir Juliaus Alpės
Slovėnija – tai viena tų šalių, apie kurią žmonės sužino ir tada stebisi: kodėl aš čia neatvykau anksčiau? Maža šalis, bet su neproporcingai dideliu gamtos turtu. Triglavo nacionalinis parkas, kuriame dominuoja aukščiausias šalies kalnas Triglav (2864 m), yra pėsčiųjų rojus, kuris dar nėra perpildytas turistų.
Slovėnijos alpinistų maršrutas (Slovenska planinska pot) – 600 kilometrų ilgio kelias, kertantis visą šalį iš rytų į vakarus. Tačiau dauguma žygeivių renkasi trumpesnes atkarpos – ypač Juliaus Alpių dalį, kur koncentruojasi patys gražiausi vaizdai.
Triglavo viršūnė – tai savotiškas slovėnų nacionalinis simbolis. Vietiniai sako, kad kiekvienas tikras slovėnas turi bent kartą užlipti į Triglavą. Užsieniečiams tai – puiki galimybė pajusti tą ypatingą ryšį su kalnais, kurį slovėnai puoselėja nuo vaikystės. Maršrutas į viršūnę nėra techniškai labai sudėtingas, tačiau reikia via ferrata įrangos – bent jau apsauginio diržo ir karabinų.
Bled ežeras, Bohinj ežeras, Soča upė – žaliai mėlynas stebuklas, kurį reikia pamatyti savo akimis – visa tai yra pasiekiama pėsčiomis. Slovėnijoje galima sukurti savaitės maršrutą, kuris apjungs kalnus, ežerus ir upes, ir kiekvieną dieną atvers kažką visiškai kitokio.
Kodėl verta rinktis Slovėniją: Infrastruktūra puiki, kainų lygis žemesnis nei Austrijoje ar Šveicarijoje, o žmonės – nepaprastai draugiški ir dažnai kalba angliškai. Kalnų prieglaudos – kokybiškos ir nebrangios. Ir svarbiausia – čia dar nėra tų minių, kurios kai kuriuos populiaresnius maršrutus pavertė kone turistiniais parkais.
Kaip pasiruošti ir ko tikrai nepamiršti prieš išvykstant
Pėsčiųjų žygiai Europoje gali būti nuostabi patirtis arba tikras košmaras – ir skirtumą dažnai lemia ne fizinis pasiruošimas, o smulkmenos, apie kurias niekas neįspėja iš anksto. Štai keletas dalykų, kurie tikrai pravers.
Batai – svarbiausia investicija. Nesigailėkite pinigų kokybiškiems žygio batams ir, svarbiausia, juos įsivaikinkite prieš kelionę. Nauji batai ir 20 kilometrų pirmą dieną – tai garantuotas pūslių receptas. Batai turi būti nešioti bent 50–80 kilometrų prieš rimtą žygį.
Kuprinės svoris. Bendra taisyklė – kuprinė neturėtų sverti daugiau kaip 20–25% jūsų kūno svorio. Daugelis pradedančiųjų paima per daug. Išdėliokite viską ant grindų ir kritiškai pažiūrėkite – ar tikrai reikia tų trijų knygų ir pilno kosmetikos arsenalo?
Draudimas. Kalnų gelbėjimo operacijos gali kainuoti tūkstančius eurų. Kelionių draudimas su kalnų gelbėjimo aprėptimi – ne prabanga, o būtinybė. Patikrinkite, ar jūsų draudimas galioja konkrečioje šalyje ir konkrečiame aukštyje.
Programėlės ir žemėlapiai. Komoot ir AllTrails – dvi geriausios programėlės pėsčiųjų žygiams. Tačiau visada turėkite ir popierinį žemėlapį – telefonai išsikrauna, signalo kalnuose dažnai nėra.
Aklimatizacija. Jei planuojate žygį aukštai kalnuose (virš 2500 m), skirkite bent 1–2 dienas aklimatizacijai. Aukštuminė liga – rimtas dalykas, kurio nereikia nuvertinti.
Ir paskutinis, bet galbūt svarbiausias patarimas: nebijokite eiti lėtai. Pėsčiųjų žygis nėra lenktynės. Geriausios akimirkos dažnai nutinka tada, kai sustojate, nusiimate kuprinę ir tiesiog žiūrite aplinkui. Europa laukia – ir ji niekur neskuba.
Kai batai nusiaunami – ką parsivežate namo
Yra kažkas nepaaiškinama tame jausme, kai po ilgos dienos kalnuose pagaliau sėdate ant prieglaudos terasos, laikote rankose puodelį karštos arbatos ir žiūrite į saulėlydį virš viršūnių. Žodžiai čia nepadeda – tai reikia patirti.
Pėsčiųjų žygiai Europoje nėra tik sportas ar hobis. Tai būdas pamatyti žemyną visai kitaip – ne pro automobilio langą ar iš lėktuvo, o žingsnis po žingsnio, su žeme po kojomis ir oru plaučiuose. Tai būdas sutikti žmones, kurių niekada nesutiktumėte kitaip – piligrimų iš Japonijos Camino kelyje, kalnų vedlius Dolomituose, vietinius piemenis Kretoje.
Europoje yra maršrutas kiekvienam – tiems, kurie nori prabangos ir kokybiškų prieglaudų, ir tiems, kurie renkasi palapinę ir visiško laisvės jausmą. Tiems, kurie turi tik savaitgalį, ir tiems, kurie gali sau leisti mėnesį ar du. Tiems, kurie ieško dvasinio atsinaujinimo, ir tiems, kurie tiesiog nori gero fizinio krūvio.
Svarbiausia – pradėti. Pirmasis žygis visada atrodo didžiausias iššūkis. Po jo – viskas tampa lengviau. Ir kažkuriuo momentu suprantate, kad grįžę namo jau planuojate kitą. Nes taip veikia šie keliai – jie nepaleidžia.
