Kodėl šiemet kinas vėl tapo pokalbių tema?
Prisimenu, kaip prieš kelerius metus žmonės vis kalbėdavo, kad kinas miršta. Srautinio perdavimo platformos, trumpi vaizdo įrašai, socialiniai tinklai – visa tai tarsi turėjo nustumti tradicinį filmą į užmarštį. Bet štai kas nutiko: kinas ne tik išgyveno, bet ir grįžo su tokia jėga, kad šiemet kino teatrų kasos vėl pilnos, o namuose žmonės rimtai svarsto, ką žiūrėti vakare, užuot begaliniai slinkę per katalogus.
Šiemet pasirodė tikrai išskirtinių filmų – tokių, apie kuriuos kalbama ne vieną dieną po peržiūros. Tiek kino teatruose, tiek platformose. Ir nesvarbu, ar esi tas žmogus, kuris mėgsta gilias dramas su subtitlais, ar tiesiog nori gerai praleisti laiką su spragėsiais – šis sąrašas skirtas tau.
Filmai, kurie sukrėtė festivalius ir pateko į širdis
Festivalių sezonas šiemet buvo ypač turtingas. Kanuose, Berlyne, Venecijoje – visur buvo kalbama apie kelis konkrečius filmus, kurie išsiskyrė ne tik technine kokybe, bet ir tuo, ką jie sako apie mūsų laikmetį.
„Anora” – režisieriaus Seano Bakerio filmas, kuris Kanuose laimėjo Auksinę palmės šakelę, yra vienas tų kūrinių, kurie palieka tave sėdintį tamsoje dar kelias minutes po to, kai baigiasi titrai. Istorija apie jauną striptizo šokėją Niujorke, kuri išteka už rusų oligarcho sūnaus, skamba kaip lengva romantinė komedija. Bet tai tikrai ne ji. Filmas yra žiaurus, juokingas, širdį veriantis ir labai tikras vienu metu. Jei dar nematei – tai vienas pirmųjų, kurį reikia pasitaisyti.
„The Substance” su Demi Moore – tai kitas kraštutinumas. Prancūzų režisierės Coralie Fargeat body horror filmas apie moterį, kuri išbando paslaptingą preparatą, žadantį jai jaunesnę versiją savęs. Filmas yra vizualiai šokiruojantis, kartais tiesiog nepatogiai žiūrėti, bet tai ir yra jo stiprybė. Tai ne žiaurumas dėl žiaurumo – tai labai aštri komentaras apie tai, kaip visuomenė traktuoja moteris, jų amžių ir išvaizdą. Demi Moore čia atlieka geriausią savo karjeros vaidmenį – tai faktas, kurį pripažino praktiškai visi kritikai.
Praktinis patarimas: abu šiuos filmus galima rasti tarptautinėse platformose arba kino teatruose, kurie rodo festivalių programas. Prieš žiūrint „The Substance” – žinok, kad tai tikrai nėra filmas vaikams ar tiems, kurie nemėgsta intensyvaus vizualinio turinio.
Didžiosios studijos irgi neapsileido
Būkime sąžiningi – ne visi nori žiūrėti sudėtingus europinius filmus su subtitlais. Kartais tiesiog nori gero pramoginio kino, ir šiemet Holivudas tikrai pateikė ką verti dėmesio.
„Dune: Part Two” – Denis Villeneuve’o epopėjos tęsinys buvo vienas labiausiai laukiamų filmų metų pradžioje, ir jis nepanuvylė. Timothée Chalamet, Zendaya, Austin Butler – ekrane viskas atrodo tiesiog grandioziškai. Tai retas atvejis, kai antroji dalis yra geresnė už pirmąją. Vizualinis mastas, garso takelis, Zendajos personažo išplėtojimas – viskas veikia. Jei dar nematei pirmosios dalies, pradėk nuo jos, bet žinok, kad tai bus kelių vakarų investicija, kuri atsipirks.
„Alien: Romulus” sugrąžino vieną iš geriausių siaubo franšizių į kino teatrus su nauju režisieriumi Fede Álvarezu ir visiškai nauja jaunų aktorių komanda. Filmas nepretenduoja perrašyti istorijos – jis tiesiog labai gerai daro tai, ką daro: kuria įtampą, baugina, ir daro tai su pagarba originalui. Jei esi „Alien” gerbėjas – tai privaloma peržiūra. Jei ne – tai vis tiek puikus įėjimo taškas į šią visatą.
Taip pat verta paminėti „Deadpool & Wolverine” – filmas, kuris pasirodė esąs ne tik komiksų gerbėjų šventė, bet ir tikras kino teatrų hitas. Ryan Reynolds ir Hugh Jackman ekrane kartu – tai tiesiog veikia, ir juokas garantuotas.
Animacija, kuri skirta ne tik vaikams
Animuoti filmai jau seniai peržengė ribą, kur galima sakyti „tai vaikams”. Šiemet tai ypač akivaizdu.
„The Wild Robot” – DreamWorks animacinis filmas, kuris daugelį sugraudino iki ašarų. Istorija apie robotą, atsidūrusį laukinėje gamtoje ir tapusį motina žąsiukui, yra tokia paprasta ir tuo pačiu tokia gili. Filmas kalba apie prisitaikymą, meilę, praradimą ir tai, ką reiškia būti svetimam pasaulyje. Lupita Nyong’o balso vaidmuo yra nuostabus. Tai filmas, kurį galima žiūrėti su visa šeima, bet suaugusieji tikrai verkia daugiau nei vaikai.
„Flow” – latvių animacinis filmas, kuris stebina tuo, kad jame nėra nė vieno dialogo žodžio. Istorija apie katę, išgyvenančią potvynį kartu su kitais gyvūnais, yra vizualiai hipnotizuojanti ir emociškai labai stipri. Tai vienas tų filmų, kuris primena, kad kinas gali pasakoti istorijas be žodžių. Filmas laimėjo „Auksinį gaublį” kaip geriausias animacinis filmas – ir tai visiškai pelnytai.
Rekomendacija: jei planuoji šeimos vakarą, pradėk nuo „The Wild Robot” – jis prieinamesnis ir emociškai šiltesnis. „Flow” labiau tinka tiems, kurie nori kažko neįprasto ir vizualiai unikalaus.
Dokumentiniai filmai, kurie keičia požiūrį
Dokumentika šiemet buvo itin stipri, ir tai sritis, kurią daugelis nepagrįstai ignoruoja. Bet kai geras dokumentinis filmas pataiko į tašką – jis palieka gilesnį pėdsaką nei bet koks vaidybinis kūrinys.
„Super/Man: The Christopher Reeve Story” – tai filmas apie žmogų, kurį visi žinojo kaip Supermaną, bet mažai kas tikrai žinojo kaip asmenybę. Po nelaimingo atsitikimo, kai Reeve’as tapo paralyžiuotas, jo gyvenimas virto kova – ir ne tik asmenine, bet ir politine, medicinine. Filmas yra sukurtas su jo šeimos pagalba ir yra labai asmeniška, šilta, bet ir skausminga istorija. Jis verčia susimąstyti apie drąsą visiškai kitaip.
„Will & Harper” – Netflixo dokumentinis filmas apie komiko Willo Ferrellio ir jo senos draugės Harper Steele kelionę per Ameriką. Harper neseniai atvirai pasakė esanti translyčio identiteto moteris, ir šis filmas yra apie jų draugystę, apie Amerikos kelią ir apie tai, ką reiškia priimti žmogų tokį, koks jis yra. Tai šiltas, juokingas ir kartais labai jautrus filmas.
Ko ieškoti platformose šaltesniais vakarais
Ne viskas, kas verta dėmesio, patenka į kino teatrus. Platformos šiemet irgi turėjo ką pasiūlyti.
Netflixas pasiūlė „Rebel Ridge” – tai toks filmas, apie kurį niekas ypatingai nekalbėjo prieš pasirodant, bet po peržiūros žmonės jį rekomendavo vieni kitiems kaip vieną geriausių veiksmo trilerių metų. Aaron Pierre vaidina dviratininką, kuris susiduria su korupuota provincijos policija. Filmas yra elegantiškai paprastas, bet labai gerai suvaldytas.
Apple TV+ turėjo „Wolfs” su Brad Pitt ir George Clooney – lengvas, malonus filmas, kuriame du legendiniai aktoriai tiesiog mėgaujasi ekranu kartu. Tai ne šedevras, bet tai tikrai malonus vakaras.
Praktinis patarimas dėl platformų: daugelis geriausių filmų po kino teatrų sezono atsiranda platformose per 3–6 mėnesius. Jei praleidai „Anora” ar „The Substance” kino teatre – tikėtina, kad netrukus galėsi juos rasti skaitmeniniame formate. Verta sekti naujienas.
Lietuviško ir europietiško kino balsas
Šiame sąraše nedera pamiršti, kad europietiškas kinas šiemet buvo ypač stiprus – ir ne tik festivalių kontekste. Prancūzai, ispanai, skandinavai – visi turėjo ką pasakyti.
Prancūzų filmas „Emilia Pérez” sukėlė tikrą susidomėjimą – tai muzikinis trileris apie Meksikos narkotikų kartelių bosą, kuris nori pakeisti lytį ir pradėti naują gyvenimą. Skamba keistai? Taip ir yra. Bet tai veikia. Filmas laimėjo Kanų festivalyje geriausio ansamblio apdovanojimą ir yra vienas drąsiausių kūrinių šiemet.
Verta paminėti ir tai, kad Lietuvos kino scena taip pat juda į priekį. Lietuviški filmai vis dažniau patenka į tarptautinius festivalius, o žiūrovai namuose turi galimybę pamatyti kokybiškus vietinius kūrinius, kurie kalba apie mums artimas temas – istoriją, šeimą, tapatybę.
Rekomendacija: jei dar nesi žiūrėjęs jokio europietiško kino su subtitlais – pradėk nuo „Emilia Pérez”. Tai filmas, kuris traukia vizualiai ir muzikaliai, todėl subtitlai netrukdo.
Kai ekranas tampa geriausiu kelionės draugu
Geras filmas – tai savotiškas kelionės būdas. Sėdi namuose ar kino teatre, bet per dvi valandas apkeliauji Meksikos kartelių pasaulį, atsiduri Sacharos dykumoje ar išgyveni Niujorko naktis kartu su personažu, kurio gyvenimas visiškai skiriasi nuo tavo. Tai ir yra kino magija – ir šiemet ji veikia ypač stipriai.
Šis sąrašas nėra baigtinis – kinas yra per didelis ir per įvairus, kad tilptų į vieną straipsnį. Bet jei šiemet dar nežinojai, nuo ko pradėti, dabar turi bent kelis konkrečius taškus. Pradėk nuo to, kas labiausiai traukia – ar tai būtų Villeneuve’o epas, ar tylus latvių animacinis filmas apie katę, ar šokiruojantis prancūzų body horror. Kiekvienas iš jų kažką duos – emociją, mintį, pokalbio temą ar tiesiog malonų vakarą.
O jei jau matei viską iš šio sąrašo – tai tik reiškia, kad esi tikras kino mylėtojas, ir tau belieka laukti, ką pasiūlys metų pabaiga. Oskarų sezonas artėja, ir jis tikrai nebus nuobodus.
