Kodėl animacija – tai ne tik vaikams?
Yra tokia keista tendencija – kai tik pradedi kalbėti apie animacinius filmus, suaugusieji iš karto nusišypso ir sako: „O, tai vaikams.” Bet tada tas pats žmogus prisipažįsta, kad verkė žiūrėdamas „Aukštyn” arba kad „Liūto karaliaus” muzika vis dar sukelia nostalgiją. Taip ir yra – geriausi animaciniai filmai niekada nebuvo skirti tik vaikams. Jie skirti žmonėms.
Šiuolaikinė animacija yra viena sudėtingiausių kino formų. Kūrėjai turi vienu metu patenkinti šešiamečius, kurie nori spalvų ir juokingų personažų, ir jų tėvus, kurie nori prasmės, emocijų ir gero scenarijaus. Kai tai pavyksta – gauname kažką tikrai išskirtinio. Kai nepavyksta – gauname dar vieną pamirštamą filmą apie kalbančius gyvūnus.
Šiame straipsnyje – ne eilinis sąrašas „top 10 animacinių filmų”. Čia rasite konkrečias rekomendacijas su paaiškinimais, kam konkretus filmas tiks labiausiai, kokio amžiaus vaikams jis skirtas ir ką iš jo gali išsinešti visa šeima. Nes atostogų metu, kai lietus muša į langą arba kai tiesiog norisi vakaro su kukurūzais ir pledais, geras animacinis filmas gali tapti tikra šeimos patirtimi.
Klasika, kuri nesensta – filmai, kuriuos verta peržiūrėti
Prieš kalbant apie naujausius leidinius, verta grįžti prie tų filmų, kurie tapo animacijos etalonais. Jie nesensta ne todėl, kad yra seni, o todėl, kad jų istorijos liečia universalius dalykus.
„Aukštyn” (Up, 2009) – Pixar studijos šedevras, kurio pirmosios dešimt minučių be jokio dialogo papasakoja apie gyvenimą, meilę ir netektį geriau nei dauguma dramos filmų. Vaikai mato nuotykių istoriją apie senelį ir berniuką, kurie skrenda namo ant oro balionų. Suaugusieji mato kažką daug gilesnio. Tinka nuo 6 metų, bet tikrasis filmo svoris atsiskleidžia tik suaugus.
„Spirited Away” (Sen to Chihiro no kamikakushi, 2001) – Hayao Miyazaki kūrinys, kuris daugeliui europiečių atrodo keistas ir nesuprantamas pirmo žiūrėjimo metu. Japonų mitologijos elementai, vizualiai neįtikėtinas pasaulis, pagrindinis personažas – dešimtmetė mergaitė, kuri turi išgelbėti savo tėvus. Šis filmas reikalauja kantrybės ir atvirumo, bet atlygina šimteriopai. Rekomenduojamas nuo 8–9 metų, nes mažesniems gali būti per bauginantis.
„Liūto karalius” (The Lion King, 1994) – klasika, kurią tikriausiai žino visi. Bet jei dar nematėte su savo vaikais – tai privalu ištaisyti. Filmas kalba apie atsakomybę, praradimą ir tai, kas mus daro tais, kas esame. Muzika, personažai, istorija – viskas veikia iki šiol. Originalus 1994 metų variantas yra žymiai geresnis nei 2019-ųjų remake’as, tad rinkitės senąjį.
„Toy Story” trilogija (1995–2010) – pirmasis filmas pakeitė animacijos istoriją technologiškai, bet visa trilogija pakeitė ją emociškai. Trečiasis filmas ypač – tai vienas iš tų retų atvejų, kai tęsinys pranoksta originalą. Žiūrint su vaikais, kurie auga kartu su Andy, šie filmai tampa kone asmenine patirtimi.
Šiuolaikiniai hitai – kas verta jūsų laiko?
Pastarasis dešimtmetis animacijos pasauliui buvo labai produktyvus. Studijos konkuruoja, technologijos leidžia kurti vis įspūdingesnius pasaulius, o scenaristai drąsiau eksperimentuoja su temomis. Bet ne viskas, kas blizga, yra auksas – todėl čia tik tie filmai, kurie tikrai verti dėmesio.
„Coco” (2017) – Pixar vėl įrodė, kad gali priversti verkti bet kurį žmogų nepriklausomai nuo amžiaus. Meksikiečių Mirusiųjų dienos tradicijų pagrįsta istorija apie berniuką, kuris patenka į mirusiųjų pasaulį, yra vizualiai stulbinanti ir emociškai sunaikina paskutinėse dvidešimt minučių. Filmas taip pat puikiai paaiškina vaikams, kas yra atmintis ir kodėl svarbu prisiminti tuos, kurių nebėra. Tinka nuo 5 metų.
„Spider-Man: Into the Spider-Verse” (2018) – techniškai tai superherojų filmas, bet animacijos požiūriu tai revoliucija. Kūrėjai sukūrė stilių, kuris atrodo kaip gyvas komiksas, ir tai nėra tik triukas – tai dalis istorijos pasakojimo. Miles Morales kaip pagrindinis personažas yra šviežias, autentiškas ir labai lengvai mylimas. Tinka nuo 8 metų, ypač rekomenduojamas paaugliams.
„Encanto” (2021) – Disney filmas apie kolumbietišką šeimą, kurioje kiekvienas turi magiją, išskyrus pagrindinę heroję Mirabel. Filmas kalba apie šeimos spaudimą, lūkesčius ir tai, kaip sunku būti „normaliam” tarp išskirtinių. Lin-Manuel Miranda muzika yra tiesiog fenomenali – „We Don’t Talk About Bruno” tapo vienu populiariausių Disney dainų visų laikų. Tinka nuo 5 metų, bet temos labiausiai rezonuos su paaugliais ir jų tėvais.
„The Mitchells vs. the Machines” (2021) – Netflix produkcija, kurią daugelis praleido pro akis, bet tai rimta klaida. Filmas apie šeimą, kuri atsiduria dirbtinio intelekto sukelto apokalipsės epicentre, yra vienas juokingiausių ir šilčiausių animacinių filmų pastaraisiais metais. Tėvo ir dukters santykiai čia pavaizduoti labai tikroviškai – be idealizavimo, bet su meile. Tinka nuo 7 metų.
Japonų animacija – atskiras pasaulis, kurį verta atrasti
Studio Ghibli yra japonų animacijos studija, kurią galima drąsiai vadinti animacijos Šekspyru. Jų filmai yra kažkas visiškai kitokio nei vakarietiška animacija – lėtesni, poetiškesni, dažnai be aiškaus piktadario ar tradicinės herojaus kelionės struktūros. Ir būtent tai juos daro ypatingais.
„My Neighbor Totoro” (Tonari no Totoro, 1988) – paprasčiausias ir kartu giliausias Miyazaki filmas. Dvi seserys persikelia į kaimą prie ligoninės, kur gydoma jų mama, ir susipažįsta su miško dvasiomis. Čia nėra jokio piktadario, jokios dramatinės kulminacijos – tiesiog vaikystė, gamta ir kažkas nepaaiškinama. Idealus filmas mažiems vaikams nuo 3–4 metų, bet suaugusiesiems jis veikia kaip meditacija.
„Princess Mononoke” (Mononoke-hime, 1997) – tai jau ne vaikams. Tai Miyazaki filmas apie žmogaus ir gamtos konfliktą, kuris yra toks sudėtingas ir daugiasluoksnis, kad jį galima interpretuoti dešimtimis skirtingų būdų. Rekomenduojamas nuo 12–13 metų, bet suaugusiems tai tiesiog privaloma žiūrėti.
„Howl’s Moving Castle” (Hauru no ugoku shiro, 2004) – romantiška, vizualiai stulbinanti istorija apie mergaitę, kurią ragana paverčia sena moterimi. Filmas kalba apie tai, kaip mes matome save ir kaip mus mato kiti. Tinka nuo 8 metų, ypač patiks mergaitėms ir jų mamoms.
Svarbu žinoti: Ghibli filmai yra Netflix platformoje (daugelyje šalių), tad juos nesunku rasti. Žiūrėkite su originaliu japonų garso takeliu ir subtitrais – dubliažai dažnai praranda dalį nuotaikos.
Filmai pagal amžių – greitas orientacinis gidas
Viena dažniausių klaidų – parinkti filmą, kuris per sudėtingas arba per paprastas konkrečiam vaikui. Čia trumpas orientacinis gidas:
3–5 metai: „My Neighbor Totoro”, „Finding Nemo”, „Moana”, „Encanto”. Šiame amžiuje svarbu, kad filmas nebūtų per bauginantis, turėtų spalvingas vizualijas ir paprastą istoriją. „Nemo” turi vieną bauginančią sceną su ryklio, tad jautresniems mažiukams gali prireikti tėvų komentaro.
6–8 metai: „Coco”, „Toy Story” trilogija, „The Incredibles”, „Ratatouille”, „Zootopia”. Šis amžius jau gali suprasti sudėtingesnes emocijas ir moralinius klausimus. „Ratatouille” ypač rekomenduojamas – tai filmas apie svajones ir tai, kad kilmė neturėtų riboti galimybių.
9–12 metai: „Spirited Away”, „Spider-Man: Into the Spider-Verse”, „Howl’s Moving Castle”, „Kubo and the Two Strings”. Šiame amžiuje vaikai jau gali vertinti sudėtingesnius naratyvus ir vizualinius sprendimus.
Paaugliai ir suaugusieji: „Princess Mononoke”, „Grave of the Fireflies” (įspėjimas – labai sunkus filmas apie karą), „Wolf Children”, „Your Name” (Kimi no Na wa). Šie filmai yra tikri kino kūriniai, kurie tiesiog nutiko būti animaciniai.
Kaip padaryti filmų vakarą tikra šeimos patirtimi?
Žiūrėti filmą kartu ir tikrai praleisti laiką kartu – tai du skirtingi dalykai. Čia keletas idėjų, kaip paversti animacinio filmo vakarą kažkuo daugiau nei tik ekrano laiku.
Pirma, paruoškite temą. Jei žiūrite „Coco” – pasikalbėkite prieš filmą apie šeimos narius, kurių nebėra. Parodykite senų nuotraukų. Filmas taps daug gilesnis, kai vaikai supras, apie ką jis iš tikrųjų kalba. Jei žiūrite Ghibli filmą – papasakokite šiek tiek apie Japoniją, parodykite žemėlapyje, kur ji yra.
Antra, nekomentuokite filmo žiūrėjimo metu. Tai gali atrodyti akivaizdu, bet daugelis tėvų nuolat komentuoja, aiškina, klausinėja. Leiskite vaikams patirti filmą savarankiškai. Klausimai ir pokalbiai – po filmo.
Trečia, pasikalbėkite po filmo. Ne apie siužetą, o apie emocijas. „Kaip jautėsi, kai…?” arba „Ką manai, kodėl tas personažas taip pasielgė?” Šie pokalbiai dažnai atskleidžia, kaip vaikas mąsto ir jaučia, ir tai yra vertingiau nei bet koks pedagoginis užsiėmimas.
Ketvirta, nepamiršite maisto. Filmų vakaras su namų gamybos spragėsiais, šokoladu ar pica yra visiškai kitokia patirtis nei tas pats filmas su vandeniu. Maistas kuria ritualą, o ritualas kuria prisiminimus.
Ko ieškoti renkantis animacinį filmą šeimai
Ne visi animaciniai filmai yra vienodi, ir ne visi jie verti jūsų laiko. Čia keletas požymių, kurie skiria gerą animacinį filmą nuo vidutiniško:
Personažai, kurie auga ir keičiasi. Geriausi animaciniai filmai turi personažus, kurie filmo pabaigoje yra kitokie nei pradžioje – ne tik išorinėmis aplinkybėmis, bet viduje. Jei pagrindinis personažas nuo pradžios iki pabaigos yra tas pats – tai silpnas scenarijus.
Istorija, kuri veikia keliuose lygmenyse. Vaikams – nuotykis. Suaugusiems – kažkas gilesnio. Tai yra Pixar ir Ghibli paslaptis. „Aukštyn” vaikams yra filmas apie seną žmogų ir berniuką, kurie skrenda namo. Suaugusiems – tai filmas apie tai, kaip sunku paleisti praeitį.
Muzika, kuri tarnauja istorijai. Blogi animaciniai filmai naudoja muzika kaip foną. Geri filmai naudoja ją kaip dar vieną pasakojimo įrankį. „Coco” muzika yra neatsiejama nuo istorijos. „Encanto” dainos iš tikrųjų paaiškina personažų psichologiją.
Pagarba žiūrovui. Geriausi animaciniai filmai niekada nelaiko savo žiūrovų kvailais. Jie neaiškina per daug, neprimeta moralinių pamokų, neleidžia piktadariui pasakyti: „Aš esu blogas, nes…” Jie pasitiki, kad žiūrovas supras pats.
Kai animacija tampa šeimos tradicija
Yra kažkas labai gražaus tame, kai šeima turi savo filmų sąrašą – tuos filmus, kuriuos žiūrėjote kartu, kurie tapo pokalbių tema, kurie sukėlė emocijas ir klausimus. Animaciniai filmai tam tinka ypač gerai, nes jie retai sukelia kontroversiją ar nepatogumą, bet dažnai sukelia tikras emocijas.
Pradėkite nuo klasikos – „Toy Story”, „Liūto karaliaus”, „Spirited Away”. Tada eikite į šiuolaikinius hitus – „Coco”, „Encanto”, „Spider-Verse”. Ir nepamiršite Ghibli – tai yra animacijos poezija, ir vaikai, kurie užaugo su Miyazaki filmais, dažnai tampa žmonėmis, kurie moka pastebėti grožį paprastuose dalykuose.
Geriausias dalykas, kurį galite padaryti atostogų metu – ne nuvežti vaikus į brangiausią pramogų parką, o atsisėsti kartu ant sofos, uždengti pledais ir žiūrėti filmą, kuris visiems paliks kažką. Prisiminimą, klausimą, jausmą. Animaciniai filmai tai gali – jei tik pasirinksite tinkamus.
