Kai ekranas tampa šventė
Yra tokių vietų pasaulyje, kur filmai nėra tiesiog filmai. Kur raudonas kilimas reiškia kažką daugiau nei blizgančią nuotrauką žurnale, o salės tamsa slepia ne tik žiūrovus, bet ir istoriją, kuri galbūt pakeis tai, kaip mes suprantame kiną. Kino festivaliai – tai savotiška religija tiems, kurie tiki, kad ekranas gali papasakoti apie gyvenimą daugiau nei bet koks kitas menas.
Jei kada nors svajojote apie kelionę, kuri sujungtų kultūrą, meną, žmones ir tikrą kino magiją – šis straipsnis skirtas jums. Kalbėsime apie didžiausius, garsiausius ir įdomiausius kino festivalius pasaulyje, ir, svarbiausia, kaip ten patekti ne tik kaip atsitiktinis turistas, bet kaip tikras kino mėgėjas.
Kanas – visų festivalių karalius
Prancūzų Rivjera. Gegužė. Saulė, jūra ir filmai, kurie dar metams į priekį formuos pasaulinę kino industriją. Kano kino festivalis – tai ne šiaip renginys, tai kultūrinis fenomenas, kuris vyksta nuo 1946 metų ir per tuos dešimtmečius tapo tokia neatsiejama Prancūzijos dalimi kaip Eifelio bokštas ar rūpestingai paruoštas croissant.
Kas daro Kaną tokiu ypatingą? Visų pirma – atranka. Patekti į pagrindinę konkursinę programą yra beveik neįmanoma. Kiekvienais metais pateikiama tūkstančiai filmų, o atrenkama vos kelios dešimtys. Tai reiškia, kad tai, ką matote Kano ekranuose, tikrai yra grietinėlė – net jei kartais ta grietinėlė būna labai eksperimentinė ir ne visada lengvai virškinama.
Auksinė palmės šaka – Palme d’Or – yra prestižiškiausias kino apdovanojimas, kurį daugelis režisierių vertina net labiau nei Oskarą. Ją yra laimėję tokie vardai kaip Francis Ford Coppola, Quentin Tarantino, Ken Loach, o iš naujesnių – Bong Joon-ho su „Parazitu” 2019 metais.
Praktinis patarimas: Jei norite aplankyti Kaną festivalio metu, žinokite, kad didžioji dalis seansų yra skirti akredituotiems žurnalistams ir industrijos atstovams. Tačiau yra ir viešų seansų – juos galima rasti oficialios festivalio svetainėje. Bilietai išparduodami greitai, todėl registruokitės iš anksto. Viešbučiai Kane gegužę kainuoja dvigubai ar net trigubai daugiau nei įprastai, tad apsvarstykite apsistojimą Nicoje ar Antibes ir kelionę traukiniu – tai gerokai pigiau ir visai patogu.
Venecija – seniausia ir romantingiausia
Jei Kanas yra kino karalius, tai Venecija – jo elegantiškas senelis, kuris žino daugiau istorijų nei bet kas kitas. Venecijos kino festivalis – seniausias pasaulyje, įkurtas 1932 metais, ir vyksta kiekvieną rugsėjį Lido saloje. Tai vieta, kur kinas susitinka su viena gražiausių miestų žemėje, ir tas derinys tiesiog atima kvapą.
Venecijoje atmosfera kitokia nei Kane. Čia mažiau blizgesio, mažiau madų fotografų, mažiau tos prancūziškos pompastikos. Italija į festivalį žiūri rimčiau – čia daugiau kalbama apie meną, mažiau apie šou. Auksinė liūto statulėlė – Leone d’Oro – yra ne mažiau prestižinė nei Palmės šaka, o festivalio istorijoje ją yra laimėję Akira Kurosawa, Ingmar Bergman, Andrei Tarkovsky.
Venecijos festivalis taip pat žinomas tuo, kad čia dažnai pirmą kartą pasirodo filmai, kurie vėliau laimi Oskarą. „Joker”, „Roma”, „Nomadland” – visi jie pirmą kartą buvo parodyti būtent čia. Taigi, jei norite pamatyti ateinančių metų Oskarų nugalėtojus prieš visus kitus – Venecija rugsėjį yra ta vieta.
Praktinis patarimas: Lido sala festivalio metu yra gana lengvai pasiekiama – nuo Venecijos centro vaporetto (vandens autobusas) plaukia reguliariai. Viešbučiai saloje yra brangūs, bet Venecijoje ar net Paduvoje galite rasti gerų variantų. Viešų seansų čia daugiau nei Kane, o bilietai nėra kosmiškai brangūs – apie 10-20 eurų už seansą. Registracija prasideda vasarą, tad sekite oficialią svetainę.
Berlynas – politiškiausias ir demokratiškiausias
Berlinale – tai festivalis, kuris niekada nesibaimino turėti nuomonę. Vykstantis vasarį Berlyne, jis nuo pat įkūrimo 1951 metais buvo glaudžiai susijęs su politika – juk miestas tuo metu buvo padalintas, ir kinas buvo vienas iš būdų kalbėti apie tai, apie ką kalbėti buvo sunku.
Šiandien Berlinale išsiskiria tuo, kad yra labiausiai atviras visuomenei. Čia galite nusipirkti bilietus į beveik visus seansus – net ir tuos, kuriuose dalyvauja režisieriai ir aktoriai. Tai daro festivalį tikrai demokratišku – ne tik industrijos žmonių susibūrimu, bet ir tikru kultūriniu renginiu visiems.
Berlinale tradiciškai domisi socialinėmis temomis, politiniais filmais, dokumentika. Čia mažiau glamūro, daugiau turinio. Auksinė meška – Goldener Bär – dažnai atitenka filmams, kurie kelia nepatogius klausimus apie visuomenę, valdžią, žmogaus teises. Tai festivalis, kuris mano, kad kinas turi kažką pasakyti – ir reikalauja, kad filmai tą pasakytų.
Vasario Berlynas – tai ne pats maloniausias oras (šalta, dažnai lyja ar net sninga), bet miestas festivalio metu tiesiog gyvas. Potsdamer Platz, kur vyksta pagrindiniai renginiai, virsta tikra kino sostine, o visame mieste vyksta šimtai papildomų seansų, diskusijų, parodų.
Praktinis patarimas: Bilietai į Berlinale parduodami viešai – galite juos įsigyti internetu arba kasose. Rekomenduojama registruotis iš anksto, nes populiarūs seansai išsiparduoda greitai. Berlynas yra puikus miestas apskritai – čia galite sujungti festivalį su miesto pažinimu, o viešbučių kainos vasarį nėra pačios aukščiausios.
Sundance – nepriklausomų filmų Meka
Jei trys minėti festivaliai yra Europos kino olimpas, tai Sundance yra kažkas visiškai kito – ir tuo yra nuostabus. Vykstantis sausio mėnesį Park City mieste, Jutoje (JAV), šis festivalis yra skirtas nepriklausomam kinui. Čia nėra didžiųjų studijų filmų, nėra Holivudo blokbasterių – čia yra istorijos, kurias papasakoti norėjo žmonės, turintys kažką svarbaus pasakyti, bet neturintys milijoninių biudžetų.
Sundance įkūrė aktorius Robert Redford 1978 metais, ir per tuos dešimtmečius festivalis tapo nepriklausomo kino simboliu. Čia buvo atrasti tokie filmai kaip „Sex, Lies, and Videotape”, „Reservoir Dogs”, „Napoleon Dynamite”, „Little Miss Sunshine”. Daugelis režisierių, kurie šiandien yra Holivudo žvaigždės, savo karjerą pradėjo būtent Sundance’e.
Park City žiemą – tai visiškai kitokia patirtis nei Kanas ar Venecija. Miestelis yra kalnuose, aplinkui sniegas, temperatūra gali nukristi iki minus dvidešimt. Bet atmosfera – šilta. Čia visi vaikšto su šiltomis striukėmis, geria karštą kakavą ir kalba apie filmus. Nėra tos distancijos tarp kūrėjų ir žiūrovų – čia galite atsisėsti šalia režisieriaus eilinėje kavinėje ir paprasčiausiai pasikalbėti.
Praktinis patarimas: Sundance yra vienas iš tų festivalių, kur galite nusipirkti bilietus kaip eilinis žiūrovas. Bilietai parduodami internetu, ir nors populiarūs seansai išsiparduoda greitai, visada yra galimybė ką nors gauti. Apsistokite Park City arba Salt Lake City – pastarasis yra pigiau, o atstumas nedidelis. Pasiimkite šiltus drabužius – rimtai, tai svarbu.
Torontas – kur Oskarų sezonas prasideda iš tikrųjų
Toronto tarptautinis kino festivalis (TIFF) yra kiek kitoks nei visi kiti šiame sąraše. Jis nevyksta konkurso principu – čia nėra žiuri, nėra pagrindinių apdovanojimų (išskyrus žiūrovų balsavimą). Bet tai netrukdo jam būti vienu įtakingiausių festivalių pasaulyje.
Kodėl? Nes Toronto yra ta vieta, kur filmai susitinka su publika. Čia pirmą kartą rodomi filmai, kurie vėliau dominuoja Oskarų ceremonijose. „12 Years a Slave”, „American Beauty”, „Silver Linings Playbook” – visi jie debiutavo Toronte. Platintojai, kritikai, žiūrovai – visi susirenkia rugsėjį Kanadoje, ir tai, kaip filmas priimamas čia, dažnai nulemia jo likimą.
Toronto kaip miestas yra puikus festivalio kontekstas – didelis, kosmopolitiškas, draugiškas. Renginiai vyksta visame mieste, ne tik viename centre, ir tai suteikia festivalio atmosferą visam Toronto, ne tik vienai gatvei.
Praktinis patarimas: TIFF yra vienas iš labiausiai prieinamų festivalių žiūrovams. Bilietai parduodami viešai, ir nors kai kurie seansai su žvaigždėmis išsiparduoda akimirksniu, visada galima rasti ką nors įdomaus. Rugsėjo Toronto yra malonus – oras dar geras, miestas gyvas. Apsistokite miesto centre, kad galėtumėte lengvai judėti tarp seansų.
Kiti festivaliai, kurie verti dėmesio
Pasaulis yra didelis, ir kino festivalių jame yra daugiau nei galima suskaičiuoti. Keletas, kurie tikrai verti atskiro dėmesio:
San Sebastiano festivalis Ispanijoje – vyksta rugsėjį Baskų krašte ir yra vienas malonesnių festivalių dėl nuostabios vietos ir atmosferos. Miestas pats savaime yra vienas gražiausių Europoje, o festivalis čia vyksta nuo 1953 metų.
Busan kino festivalis Pietų Korėjoje – jei domitės Azijos kinu (o po „Parazito” daugelis susidomėjo), tai Busanas yra ta vieta. Vienas didžiausių Azijoje, jis vyksta spalį ir yra puiki proga atrasti korėjiečių, japonų, kinų ir kitų Azijos šalių kino tradicijas.
Tribeca festivalis Niujorke – įkurtas po rugsėjo 11-osios kaip atsakas į tragediją, šis festivalis tapo svarbia nepriklausomo kino platforma. Niujorkas balandį yra puikus, ir festivalis suteikia puikią progą sujungti miesto pažinimą su kinu.
Lokarno festivalis Šveicarijoje – mažesnis, bet labai gerbiamas. Vyksta rugpjūtį, ir vienas ikonišiausių vaizdų – filmo rodymas atvirame ore piazzoje, kur telpa tūkstančiai žiūrovų. Tai tiesiog magiška patirtis.
Kaip planuoti kelionę į kino festivalį – viskas, ką reikia žinoti
Kelionė į kino festivalį reikalauja šiek tiek daugiau planavimo nei įprasta atostogų kelionė. Štai keletas dalykų, kuriuos verta žinoti prieš perkant bilietus.
Akreditacija ar viešieji bilietai? Daugelis festivalių turi dvi sistemas – akreditacija skirta žurnalistams, industrijos atstovams ir profesionalams, o viešieji bilietai – visiems kitiems. Jei nesate kino kritikas ar platintojas, jums reikia viešųjų bilietų. Jie paprastai parduodami internetu, ir rekomenduojama sekti festivalio svetainę, nes pardavimas prasideda skirtingais laikais.
Kiek seansų planuoti per dieną? Entuziastai kartais bando žiūrėti 4-5 filmus per dieną. Tai įmanoma, bet po kelių dienų pradeda atrodyti kaip darbas, o ne malonumas. Rekomenduojama 2-3 filmai per dieną – taip lieka laiko miestui, maistui ir tiesiog apmąstymams.
Kaip rinktis filmus? Prieš festivalį perskaitykite aprašymus ir kritikų apžvalgas iš ankstesnių festivalių (jei filmas jau buvo rodomas kitur). Sekite festivalio socialines medijas – dažnai ten pasirodys pirmieji įspūdžiai. Ir nebijokite rinktis nežinomų filmų – festivaliai yra puiki vieta atrasti kažką netikėto.
Ką daryti, jei bilietai išparduoti? Daugumoje festivalių yra eilių sistema – jei ateinate pakankamai anksti, galite gauti vietą atšaukus rezervaciją. Tai reikalauja kantrybės, bet dažnai veikia. Taip pat sekite festivalio socialines medijas – kartais paskelbiami papildomi seansai.
Biudžetas: Festivaliai gali kainuoti labai skirtingai. Kanas ir Venecija festivalio metu yra brangūs – viešbučiai, maistas, transportas. Berlynas ir Torontas yra prieinamesni. Sundance – kažkur per vidurį. Planuokite biudžetą iš anksto ir apsvarstykite pigesnius apgyvendinimo variantus (Airbnb, hosteliai, apsistojimas kaimyniniame mieste).
Kai filmas baigiasi, bet kelionė tęsiasi
Kino festivaliai yra kažkas daugiau nei tik filmų žiūrėjimas. Tai yra patirtis – pilna atsitiktinių susitikimų eilėje prie kino teatro, pokalbių su žmonėmis iš viso pasaulio, kurie myli tą patį, ką ir jūs, ir to ypatingo jausmo, kai salė prityla ir ekranas užsidega.
Grįžę namo, jūs neatsivežite tik nuotraukų ir suvenyrų. Atsivežite filmų, kurie galbūt pakeis tai, kaip žiūrite į pasaulį. Atsivežite istorijų, kurias papasakosite draugams. Ir, galbūt svarbiausia, atsivežite supratimą, kad kinas – tai ne tik pramoga. Tai kalba, kuria žmonės visame pasaulyje kalba apie tai, kas jiems svarbu.
Nesvarbu, ar pasirinksite elegantišką Veneciją, politišką Berlyną, glamūrišką Kaną ar jaukų Sundance’ą – kiekvienas iš šių festivalių pasiūlys jums kažką unikalaus. Svarbiausia – nueiti. Sėsti į salę. Ir leisti sau būti nustebintam.
O jei dar niekada nebuvote kino festivalyje – galbūt ateinantys metai yra tinkamas laikas pradėti?
