Kodėl maisto šou taip stipriai traukia prie ekranų?
Yra kažkas hipnotizuojančio tame, kaip virėjas meta svogūną į įkaitintą keptuvę ir visas kambarys prisipildo įsivaizduojamo aromato. Kulinariniai šou televizijoje – tai ne tik receptai ir gražiai patiekti patiekalai. Tai drama, emocijos, kultūra ir kartais net filosofija. Nesvarbu, ar žiūrite į Michelin žvaigždelių siekiantį virėją, ar į eilinį žmogų, bandantį iškepti tobulą biskvitą – ekrane vykstantis procesas kažkaip visada sutraukia dėmesį.
Kulinariniai šou per pastaruosius du dešimtmečius tapo vienu populiariausių televizijos žanrų pasaulyje. Ir tai nėra atsitiktinumas. Maistas jungia žmones, primena namus, keliones, vaikystę. Žiūrėdami, kaip kažkas gamina, mes ne tik mokomės – mes keliaujame, svajojame ir kartais net verkiame. Taip, verkiame dėl maisto šou. Jei niekada taip nebuvo, vadinasi, tiesiog dar neradote tinkamo.
Šiame straipsnyje apžvelgsime geriausius kulinarinių šou pavyzdžius, kurie verta žiūrėti – nesvarbu, ar esate rimtas maisto mėgėjas, ar tiesiog ieškote ko nors įdomaus vakarui.
Konkurenciniai šou: adrenalinas ir kepsniai viename
Pradėkime nuo to, kas labiausiai žinoma. Konkurenciniai kulinariniai šou – tai žanras, kuris iš tikrųjų sukūrė visą televizinės kulinarijos industriją tokią, kokią ją pažįstame šiandien. MasterChef – bene garsiausias iš jų – pradėtas rodyti dar 1990 metais Jungtinėje Karalystėje, bet tikrąją šlovę pelnė per australišką ir amerikietišką versijas. Formatas paprastas: eiliniai žmonės varžosi dėl titulo ir prizinių pinigų. Bet tai, kas vyksta tarp tų varžybų – charakterių atsiskleidimas, nesėkmės, triumfai – tai jau visai kita istorija.
Hell’s Kitchen su Gordonu Ramsay’u – visiškai kitokio kalibre. Ramsay čia nėra tas švelnus mentorius, kurį matote kituose šou. Jis rėkia, keikiasi, meta lėkštes. Ir nors kai kuriems tai atrodo per daug, šou puikiai atskleidžia, kaip atrodo tikra profesionali virtuvė esant spaudimui. Jei kada nors svajojote dirbti restorane, šis šou gali arba įkvėpti, arba visiškai atbaidyti – ir abu rezultatai yra visiškai teisėti.
Top Chef – kiek labiau subrendęs ir intelektualus variantas. Čia varžosi jau profesionalūs virėjai, o iššūkiai dažnai reikalauja ne tik technikos, bet ir kūrybiškumo, kultūrinio supratimo. Šis šou puikiai parodo, kad virėjo profesija – tai menas, o ne tik techniniai įgūdžiai.
Praktinis patarimas žiūrovams: jei norite išmokti ką nors konkretaus iš konkurencinių šou, žiūrėkite ne į laimėtojus, o į tuos, kurie klysta. Klaidų momentai dažnai atskleidžia daugiau apie techniką ir procesą nei tobulai pavykę patiekalai.
Kelioniniai kulinariniai šou: kai maistas tampa kelionių vadovu
Šis žanras – mano asmeninis favoritas, ir manau, kad daugelis su tuo sutiks. Kelioniniai kulinariniai šou jungia du didžiausius malonumus: maistą ir keliones. Ir daro tai taip, kaip joks kelionių vadovas niekada nepadarys.
Anthony Bourdain: Parts Unknown – tai ne šou apie maistą. Tai šou apie žmones, kultūrą, politiką ir istoriją, kurią Bourdain tyrinėjo per vietinę virtuvę. Jis valgė gatvės maistą Hanolyje, gėrė alų su Obamu Vietname, tyrinėjo Kongą ir Libano karo padarinius. Kiekvienas epizodas – tai mažas dokumentinis filmas, kuris pakeičia tai, kaip galvojate apie tam tikrą šalį ar regioną. Jei dar nežiūrėjote – pradėkite nuo Vietnamo ar Japonijos epizodų. Garantuoju, kad po pirmojo epizodo nebenorite sustoti.
Street Food – Davido Gelbo sukurtas Netflix serialas – tai visiškai kitas požiūris. Čia nėra garsenybių, nėra didelių restoranų. Tik paprasti žmonės, kurie dešimtmečius gamina tą patį patiekalą gatvėje ir tą daro geriau nei bet kas kitas pasaulyje. Japonijos, Azijos, Lotynų Amerikos sezonai – kiekvienas vertas atskiro paminėjimo. Šis šou primena, kad kulinarinis genijus neturi Michelin žvaigždžių – jis kartais sėdi ant plastikinio kėdutės prie gatvės stalelio.
Somebody Feed Phil su Philu Rosenthaliu – lengvesnis, juokingesnis, bet ne mažiau informatyvus variantas. Rosenthalas keliauja po pasaulį su nuoširdžiu vaikiško susižavėjimo žvilgsniu ir valgo viską, ką jam siūlo. Jo entuziazmas užkrečiamas, o šou puikiai tinka tiems, kurie nori ir pasijuokti, ir sužinoti ką nors naujo apie pasaulio virtuvę.
Kelioniniai kulinariniai šou – puikus būdas planuoti atostogas. Prieš vykdami į naują šalį, suraskite epizodą, skirtą tam regionui. Sužinosite, ką valgyti, kur eiti ir ko tikrai neverta praleisti.
Dokumentiniai kulinariniai šou: kai maistas tampa filosofija
Yra kategorija šou, kurie nėra nei konkurenciniai, nei kelioniniai – jie tiesiog giliai neria į maisto pasaulį ir išneria su kažkuo, kas priverčia susimąstyti. Chef’s Table – bene geriausias šios kategorijos pavyzdys. Netflix sukurtas serialas kiekvieną sezoną pasakoja apie kelis pasaulio geriausius virėjus. Bet tai ne interviu šou. Tai kino menas.
Kiekvienas epizodas – tai vizualiai stulbinantis pasakojimas apie žmogų, kuris maistą pavertė savo gyvenimo prasme. Massimo Bottura, kuris Italijoje sukūrė restoraną, tapusį pasaulio geriausiu. Niki Nakayama, japonų kilmės amerikiečių virėja, kuri iš naujo apibrėžė kaiseki virtuvę Los Andžele. Francis Mallmann, argentinietis, kuris gamina tik ant ugnies ir laiko save ne virėju, o ugniakuro filosofu. Šie žmonės – tai ne tik virėjai. Tai menininkai, ir šou su jais elgiasi kaip su menininkais.
Jiro Dreams of Sushi – dokumentinis filmas, bet jis toks geras, kad privalo patekti į šį sąrašą. Jiro Ono – 85 metų vyras, kuris visą gyvenimą gamino sushi ir gavo tris Michelin žvaigždes už restoraną, kuriame telpa tik 10 žmonių. Filmas kelia klausimus apie tobulumą, dedikaciją ir tai, ką reiškia visą gyvenimą skirti vienam dalykui. Po šio filmo sushi jums niekada neatrodys taip pat.
Edukacinis formatas: kai šou moko, o ne tik linksmina
Ne visi kulinariniai šou yra apie dramą ar keliones. Kai kurie tiesiog nori jus išmokyti gaminti. Ir daro tai puikiai. Salt Fat Acid Heat su Samin Nosrat – tai keturių epizodų serialas, pagrįstas jos bestseleriu. Kiekvienas epizodas skirtas vienam iš keturių pagrindinių kulinarinių elementų: druska, riebalai, rūgštis, karštis. Nosrat keliauja po Italiją, Japoniją, Meksiką ir Kaliforniją, aiškindama, kaip šie elementai veikia maistą. Tai ne receptų šou – tai supratimo šou. Po jo pradėsite kitaip galvoti apie tai, ką dedate į keptuvę.
The Final Table ir The Final Table tipo šou – tai hibridinis formatas, kuris jungia konkurenciją su edukacija. Virėjai iš skirtingų šalių varžosi gamindami nacionalinius patiekalus, o vertintojai – tos šalies kulinariniai ekspertai. Tai puikus būdas sužinoti, kaip atrodo autentiška japonų, brazilų ar ispanų virtuvė iš vidaus.
Jei norite iš tikrųjų išmokti gaminti žiūrėdami šou, štai keletas patarimų: pirma, žiūrėkite su užrašų knygele. Antra, nepamirškite, kad televizijoje viskas atrodo lengviau nei yra iš tikrųjų – nesijaudinkite, jei pirmas bandymas nepavyks. Trečia, ieškokite šou, kuriuose virėjai aiškina kodėl daro kažką, o ne tik kaip. Supratimas visada svarbesnis už instrukciją.
Britų kulinariniai šou: atskiras pasaulis
Britai turi ypatingą santykį su kulinariniais šou. Jų formatai dažnai labiau ramūs, labiau žmogiški ir mažiau dramatiški nei amerikietiški analogai. The Great British Bake Off – tai fenomenas, kurį sunku paaiškinti tiems, kas nežiūrėjo. Žmonės kepa pyragus palapinėje Anglijos kaime. Nėra rėkimo, nėra intrigų (na, beveik). Tik kepimas, draugiška konkurencija ir nuostabus britiškas humoras. Šou tapo kultūriniu reiškiniu ir įrodė, kad kulinarinis šou gali būti šiltas ir jaukus kaip pats kepinys.
Nigella Lawson: At My Table ir kiti jos šou – tai visiškai kita estetika. Nigella gamina namuose, kalbasi su žiūrovu kaip su draugu ir daro maistą atrodyti jusliškai ir maloniai. Jos stilius – priešingybė profesionaliai virtuvei. Ji rodo, kad geras maistas gali būti paprastas ir kad valgymas – tai malonumas, o ne pareiga.
Heston Blumenthal: In Search of Perfection – mokslinis požiūris į klasikinius patiekalus. Blumenthalas imasi tokių dalykų kaip tobulas hamburgeris ar tikra pizza ir bando rasti mokslinį pagrindimą tam, kas daro juos tobulais. Šou skirtas tiems, kurie nori suprasti maisto chemiją ir fiziką.
Azijos kulinariniai šou: nepelnytai ignoruojamas lobis
Daugelis vakarietiškų žiūrovų nežino, kad Azijoje kulinariniai šou turi dar ilgesnę ir turtingesnę istoriją. Japonų Midnight Diner: Tokyo Stories – tai techniškai draminis serialas, bet kiekvienas epizodas sukasi apie vieną patiekalą ir žmones, kuriems jis kažką reiškia. Tai vienas jautriausių ir poetiškiausių dalykų, ką galima rasti Netflix kulinarinėje kategorijoje.
Korėjiečių kulinariniai šou, tokie kaip Korean Food Made Simple su Judy Joo, atvėrė vakarietiškai auditorijai korėjiečių virtuvę tuo metu, kai kimchi ir bibimbap dar nebuvo tapę madingais žodžiais. Dabar, kai K-kultūra užkariavo pasaulį, šie šou atrodo pranašiški.
Kinų A Bite of China – dokumentinis serialas apie Kinijos regionines virtuves – tai vizualinis šedevras. Gamta, tradicijos, žmonės ir maistas susipina į tokią istoriją, kuri verčia suprasti, kodėl kinų virtuvė yra viena turtingiausių pasaulyje. Šis serialas Kinijoje tapo kultūriniu reiškiniu ir paskatino turizmą į daugelį regionų, kuriuos jis aprėpė.
Kai ekranas tampa kelionių įkvėpimu: kaip kulinariniai šou keičia atostogas
Grįžkime prie to, kas svarbiausia atostogų portalo skaitytojui. Kulinariniai šou – tai ne tik pramoga. Tai vienas geriausių kelionių planavimo įrankių, kuriuos turite. Kai Bourdain valgė pho Hanojuje, tūkstančiai žmonių pradėjo planuoti keliones į Vietnamą. Kai Chef’s Table parodė Massimo Botturą Modenoje, jo restoranas Osteria Francescana tapo vienu sunkiausiai rezervuojamų pasaulyje.
Štai kaip galite naudoti kulinariniai šou planuodami atostogas: prieš vykdami į naują šalį, suraskite kelis šou ar epizodus, skirtus tai vietai. Užsirašykite konkrečius restoranų, gatvių maisto pardavėjų ar patiekalų pavadinimus. Pabandykite surasti tuos pačius žmones ar vietas, kurias matėte ekrane – tai suteikia kelionei papildomą dimensiją. Ir svarbiausia – nebijokite valgyti ten, kur valgo vietiniai, o ne turistai. Kulinariniai šou nuolat kartoja šią tiesą, ir ji tikrai veikia.
Kulinariniai šou taip pat puikiai tinka po kelionės – kaip nostalgijos ir atsiminimų atgaivinimo priemonė. Grįžę iš Japonijos, žiūrėkite Midnight Diner. Po Italijos – Chef’s Table italų sezoną. Maistas ir prisiminimai susipina taip stipriai, kad ekrane matyti patiekalai gali akimirksniu grąžinti jus atgal į tą gatvę, tą stalą, tą akimirką.
Galiausiai – nesvarbu, ar esate rimtas gastronomas, ar tiesiog žmogus, kuriam patinka žiūrėti, kaip kažkas gamina vakarienę, kulinariniai šou turi kažką kiekvienam. Jie moko, įkvepia, linksmina ir – geriausiu atveju – verčia pakilti nuo sofos, eiti į virtuvę arba pradėti ieškoti skrydžių į tą šalį, kurios maistas ką tik pavertė jūsų vakarą kažkuo ypatingu. O tai, matyt, yra geriausia rekomendacija, kurią galima duoti bet kokiam šou.
